Išvažiuojam, kad surastume naujus draugus ir naujas perspektyvas. O gal išvažiuojam, kad sugrįžtume? Kokios perspektyvos ir kokia ateitis laukia mūsų Jungtinėje Karalystėje. Jie kiti surado laimę ir finansinę sėkmę, kodėl nesurasite jūs? Namus paliekame turėdami daug vilčių ir iliuzijų, tikimės, kad šį kartą išvyksime ilgam. Dažniausiai iš namų išvyksta mokslus pabaigę abiturientai ir absolventai, nes tai vienintelis šansas susikurti asmeninę gero, niekieno nepadedamam. Visi tikimės patys rašyti savo istorijas. Kaip gaila, kad tenka sugrįžti ten, iš kur pabėgom. Kodėl šiuolaikinė, laisvės karta bėga, išvažiuoja ir taip nenori sugrįžti?
Aš važiuoju į Angliją ir vežioju savo likimo brolius ir seseris. Kiek kartų teko stebėti tuos graudžius atsisveikinimus, o autobuse klausytis graudaus emigrantų verkimo. Bet ši atsiskyrimo būsena tik laikina. Visai greitai Anglija tampa jų tikraisiais namais. Jei sugrįžta į tėvynę, jie pradeda ilgėtis emigracijos ir naujų namų, kuriuos patys susikūrė. Ar galima taip greitai priprasti prie svetimos šalies kultūros ir gyvenimo ritmo? Kodėl mes taip greit adaptuojamės? Gal mūsų organizme teka kitoks kraujas ir kvėpuojam jau kitu, laisvesniu ir kosmopolitiškesniu oru? Kol mūsų tėvai labai lėtai mus paleidžia, mes tik dar labiau trokštam išsilaisvinti. Stebiuosi kaip pasikeitė pasaulio vaizdas ir koks atviras tapo pasaulis. Nors vidiniai ir politiniai konfliktai vis dar vyksta, žmonija ieško būdų kaip susitaikyti, net ir su savimi.
Kodėl važiuoju į Angliją? Nes į šią karalystę vis dar traukia jauni emigrantai. Jie tikisi, kad karalienė skirst jiems pusę karalystės ir duos princo ar princeses ranką. Gal tokios išgalvotos emigracijos istorijos neegzistuoja, bet jauni oportunistai iškeičia stagnaciją gimtoje šalyje į sunkų darbą Anglijoje. Vieni dirba fabrikuose, kiti prižiūri senelius, o tretieji tvarko kambarius. Kad ir kaip anglų nacionalistai būtų nusiteikę prieš emigrantus, kas kitas prižiūrėtų jų senelius, tvarkytų kambarius gamintų? Ne vienas lietuvis dirbantis Anglijoje pastebėjo, kad vietiniai gyventojai yra tingūs ir juos reikia paraginti. Kai tik jie pastebi užsienietišką konkurenciją, patys pasitempia ir atidžiau dirba.
Nusivalykit liūdesio ir nevilties ašaras. Ta emigracija nėra tokia liūdna ir tolima. Aš važiuoju į Angliją, kad artimieji galėtų susitikti. Šiandien atstumai nėra tokie tolimi, bet kelyje aš ne vienas. Su manimi tieks daug likimo brolių ir seserų. Jie įsikabinę šios emigracijos idėjos ir jos nepaleidžia. Jie tiki, kad laimė jų laukia už Lamanšo. Kas iš tikrųjų jų laukią? Finansinis atpirkimas? Nauji namai ir nauji draugai. Vienatvės emigracijoje nepajusit, nebent itin sunkiai išsilaisvinsit iš namų ir draugų pančių.
Važiuoju į Angliją, kaip į šį tikslą ir pasirinkimą reaguoja artimieji? Ar jiems sunku paliesti savo atžalas? Juk jie išmokė mus skristi. Kodėl nepasinaudojus proga ir nenuskridus į kitą šalį, kur galimybės ne tokios ribotos. Šiandien mes išvažiuojam ir išskrendam ne tik dėl finansinių perspektyvų. Dauguma palieka šalį ieškodami sielos ramybės. Kai egzistencinis nerimas kankina ir graužia dėl ateities belieka numalšintą tą ilgesį, naujuose namuose. Kai savos šalies vaistai jau neveiksmingi ir ateitis atrodo tokia tolima ir blanki, vienintelė išeitis keliauti ir keltis iš tėvų namų. Pasaulis atviras, o mes tokie uždari. Ateina metas ir mums atsiverti ir priimti naujas galimybes. Naujas galimybes gyventi sielos ir finansinėje ramybėje.